';
str=str+'| ';
str=str+'';
str=str+' |
';
str=str+' ';
str=str+' |
';
str=str+' ';
str=str+' |
| ';
str=str+'Draudžiami veiksmai Iš tautosakos žinoma, kad žaliavas ir audinį esą galį paveikti metafizinės jėgos. XX a. duomenimis, buvo įprasta laikytis tam tikrų draudimų, siekiant, kad geriau sektųsi audimo darbas. Draudžiami veiksmai apėmė pagrindinius pasiruošimo austi ir audimo etapus: audinio metimo, metmenų rietimo į stakles ir audimo darbus. Jų reikšmės susijusios su kalendorinėmis šventėmis, audimo darbo, vedybine ir ūkine sėkme. Tai tarsi maginį atspalvį turintys veiksmai ar audimo ritualo elementai, kurie, pasak Victoro Turnerio, būtų bendruomenės darbuose atsirandantys simboliai.31Lietuvoje tikėta, kad, metant audeklą ir audžiant, reikia atsižvelgti į draudimus dirbti per kalendorines šventes. Manyta, kad nelaiku atliekami su audimu susiję darbai gali atnešti įvairių nesėkmių. Balsių kaime, dabartiniame Šilalės rajone, sakoma, kad Užgavėnių dieną negalima austi, nes pirštai taukuoti, todėl tokį audimą tuojau pelės sukrims.35 Tauragnuose, dabartiniame Utenos rajone, manė, kad prieš pat Velykas negalima dirbti su Velykomis nesusijusių darbų. Viena merga audė, tai atėjęs velnias ją uždusino.36 Liškiavoje, dabartiniame Varėnos rajone, po Velykų savaitę moterys nemeta audinio, sako, kad audžiant siūlai metas.37 Aukštadvaryje per Jurgines nedaro žiočių audžiant, kad vilkai nepripultų prie gyvulių.38 Be to, buvo perspėjama: nuo katalikų iki stačiatikių Jurginių (Tarpjurgyje) nemesk audeklo, nes vilkai nešioja gyvulius.39 Prisiminkime, kad kenkimas gyvuliams, Vėliaus nuomone, rodo žmonių tikėjimų ryšį su agrariniais kultais.40Balio duomenimis, per metus būta dienų, kada vengta pradėti darbą.41 Pietryčių Lietuvoje sakyta, kad pirmadienį negalima mesti audeklo.42 Pastebima lokalinių tikėjimų skirtumų. Šiaurės rytų Lietuvoje, priešingai, skatinta audeklą mesti pirmadienį ir gražią dieną, tuomet gerai seksis austi. Siūlydami audeklą mesti gražią dieną, žmonės manė, kad ir gamtos reiškiniai galėjo turėti netiesioginių padarinių jų darbui. Buračo duomenimis, audėjos tikėjo, kad vėjuotą dieną audeklo mesti netinka, nes audžiant pinasi ir trūkinėja siūlai.43 Audinio metimo papročiuose pastebimas vedybinės sėkmės siekimas. Tikėjimai sieti su asmeniniu gyvenimu. Marijampolės apskrityje manyta, kad nereikia audeklo mesti turgavoj dienoj, nes kavalieriams pėdas sumaišai44. Turgadienį, arba, kaip Rytų Lietuvoje (Kupiškyje) sako, ketvirtadienį, negerai mesti, nes būna didelė į turgų ir iš turgaus einančių žmonių maišatis. Tą dieną apmestą audeklą sunku austi,45 audeklas susisuks.46 Galbūt šis įspėjimas buvo viena iš priemonių išvengti ilgo darbo namie, kai jaunimas turėjo progą susitikti ir susipažinti miestelyje turgaus dieną. Su audimu susiję tikėjimai ir dėl to atliekami apeiginiai veiksmai tai asmeninis žmogaus ritualas, kurį galime palyginti su Marvino Harriso individualistiniu kultu.47 Lietuvoje tikėta, kad audimo sėkmė priklauso nuo to, kaip, kada ir kokiomis aplinkybėmis pradedama austi ir audžiama. Metant audimą, nereikia valgyti, nes suvalgysi ir ataudus, ir atmatus.48 Be to, sakoma: audžiant negalima valgyti, nes reikės daug ataudų.49 Apmesto audeklo negalima nešti per lauką, nes vilkas ką nors nuneš.50 Riečiant audeklą, nelipk per siūlus, kad audžiant siūlai netrūkinėtų.51 Jeigu peržengsi per neišaustą audeklą, toks audeklas užkerėtas siūlai mazgysis audžiant.52 Kai suvynioji audeklą, reikia nuimti pečenką (kampuotą skritulį), tai greit išausi53. Tikėta ir sėkmę lemiančiais ženklais. Buračo duomenimis, žmonės sakydavo, esą laimė, kad audeklą riečiant kaip svečiai atsilanko vyrai netrūkinės siūlai. Pamačius pro langą staklėse sėdinčią audėją, būtinai reikia užsukti pasigėrėti gražiais audimo raštais, kad nuvarytum jai nuobodulį ir pradžiugintum žodeliu.54 '; str=str+' |
| ';
str=str+'Kenkimas audiniams Žinomiausias kenkimo audeklams būdas blogos akys, arba nužiūrėjimas. Latvijoje būta tikėjimų, kad audeklus užkeri.55 Šie duomenys papildo Balio aiškinimus, jog didelė užkalbėjimų dalis yra keliaująs lobis.56 Pasak Vėliaus, nagrinėjusio nepaprastų žmonių grupę, 57 daugelio tautų tikėjimuose svarbiausia tokio pakenkimo priežastimi yra pavydas. Lauko tyrimų duomenimis, Rytų Lietuvoje žmonės sakydavo, kad audeklą nudyvija58 arba audeklas akių pabijojo. Vienos moterys manė, kad tuomet siūlas pradeda trūkinėti.59 Stebėtina, kad šie tikėjimai išlieka ir dabartinėje žmonių pasaulėjautoje.'; str=str+' |
| '; str=str+'Žinomiausias kenkimo audeklams būdas blogos akys, arba nužiūrėjimas. Latvijoje būta tikėjimų, kad audeklus užkeri.55 Šie duomenys papildo Balio aiškinimus, jog didelė užkalbėjimų dalis yra keliaująs lobis.56 Pasak Vėliaus, nagrinėjusio nepaprastų žmonių grupę, 57 daugelio tautų tikėjimuose svarbiausia tokio pakenkimo priežastimi yra pavydas. Lauko tyrimų duomenimis, Rytų Lietuvoje žmonės sakydavo, kad audeklą nudyvija58 arba audeklas akių pabijojo. Vienos moterys manė, kad tuomet siūlas pradeda trūkinėti59. Stebėtina, kad šie tikėjimai išlieka ir dabartinėje žmonių pasaulėjautoje.'; str=str+' |
| ';
str=str+'Liturginių reikmenų simbolika Liturginių reikmenų simbolika formavosi viduramžiais. Ne visur ir ne visada liturginių drabužių spalvos buvo vienodos. Misijų kraštuose, kur spalvos turi kitų reikšmių, bažnyčia leidžia prisitaikyti prie vietinio supratimo.140 II Vatikano susirinkime liturgijai pripažįstamas daugiaformiškumas. Liturginėse apeigose įvairių tautų dvasinės savybės ir jų talentai gali pasireikšti skirtingais būdais.141 Krikščionybėje išskiriama penkių pagrindinių spalvų baltos, raudonos, žalios, violetinės ir juodos simbolika.142'; str=str+' |
';
str=str+' ';
str=str+' |
| Keturkampių raštų apibūdinimai | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
';
str=str+' ';
str=str+' |
';
str=str+' ';
str=str+' |
| ';
str=str+'Žalios spalvos simbolika Krikščionybės samprata, žalia spalva išreiškiama viltis. Žalia yra universali gamtos spalva.163 Lauko tyrimu duomenimis, žalia apibudinama dvejopai: tai viltis164 ir vienatvė.165'; str=str+' |
| ';
str=str+'Violetinės, juodos ir auksinės spalvų reikšmės Krikščionybėje violetinė tai atgaila,166 auka, nuolankumas, pasninkas, užuojauta. Juoda reiškia liūdesį ir nelaimę. Be to, prie šių penkių bažnyčios metų spalvų pridedama auksinė dorybės, vertės, garbės, Dievo spalva.167 Kai kurios minėtos lauko tyrimų baltos, juodos, raudonos ir žalios spalvų reikšmės sutampa su liturginėmis spalvomis.'; str=str+' |
| ';
str=str+'Violetinės, juodos ir auksinės spalvų reikšmės Krikščionybėje violetinė tai atgaila,166 auka, nuolankumas, pasninkas, užuojauta. Juoda reiškia liūdesį ir nelaimę. Be to, prie šių penkių bažnyčios metų spalvų pridedama auksinė dorybės, vertės, garbės, Dievo spalva.167 Kai kurios minėtos lauko tyrimų baltos, juodos, raudonos ir žalios spalvų reikšmės sutampa su liturginėmis spalvomis.'; str=str+' |
| ';
str=str+'Laidotuvėms naudotų audinių spalvų simbolika Iš 213 apklaustų pateikėjų 46 nurodė laidotuvėms tinkančias tekstilės spalvas. Kodėl tik mažiau kaip ketvirtadalis pateikėjų minėjo laidotuvių simboliką? Pasiremkime Philippe Aričso teigimu, kad šiuolaikinėje epochoje mirtis, nors, regis, temos ir apeigos liko senovinės, sukėlė abejonių ir pasišalino iš kasdieniškų daiktų pasaulio168. Daugiausia žmonės (24, arba 53%) minėjo juodą kaip gedulo spalvą. 8 (18%) pateikėjų teigimu, laidotuvėms tiko juoda-balta, 6(13%) tamsi spalva. Teigta, kad per laidotuves naudota juodos-margos, juodos-žalios, mėlynos (2 atsakymai, arba 4%), violetinės, žalios (1 atsakymas, arba 2%) spalvų tekstilė. Apibendrinus duomenis, matomos spalvų kategorijų kaitos ypatybės. Manoma, kad seniau įvairiose Lietuvos vietose daugiau naudotos gedulingos spalvos juoda ir žalia169 bei mėlyna170. Rytų Lietuvoje tinkamiausiais laidotuvėms laikyti balti171 ir balti-juodi172 audeklai, o Vakarų Lietuvoje juodi,173 ypač vyresniems žmonėms.174 Retesni faktai, kad Rytų Lietuvoje būdavo šarvojama naudojant violetinę (bijūnavą) tekstilę.175 Žėlobnos spalvos balta ir mėlyna.176'; str=str+' |
| ';
str=str+'Geltonos spalvos reikšmės Iš 213 pateikėjų, 46 minėjo geltonos spalvos simboliką. Geriausiai žinoma jos reikšmė: geltona spalva netinka dovanoms (29 atsakymai, arba 63%). Teigiama, kad geltonos negalima dovanoti.177 Ši spalva reiškia išsiskyrimą.178 Pateikėjos Karolinos Stankienės iš Mosėdžio nuomone, latviai geltonos spalvos simboliką aiškino priešingai negu lietuviai ir laikė ją gražia spalva.179'; str=str+' |
| ';
str=str+'Bažnyčios kalendorinių laikotarpių ir švenčių spalvos Friedricho Resto duomenimis, sekmadieniais per adventą taip kaip ir per Kalėdas naudojamos violetinė arba balta ir purpurinė spalvos. Per gavėnią violetinė. Juoda penktadienį prieš Velykas, Didįjį Penktadienį. Velykų proga balta, žalia. Per Sekmines raudona ar balta. Žalia pirmąjį sekmadienį po šv. Trejybės. Raudona ir žalia per derliaus šventes. Juoda ar balta Visų šventųjų dieną.180 Lietuvoje išleistame liturginiame kalendoriuje nurodytoms šventėms ir šiokiadieniams skirtų liturginių drabužių spalvos tarp savęs šiek tiek skiriasi. Pavyzdžiui, Didiįjį Penktadienį dėvima raudonos spalvos rūbais.181 Lietuvių etnografinėje literatūroje daugiausia minimos baltos, raudonos, lauko tyrimų duomenimis gedulo spalvų reikšmės.'; str=str+' |
| ';
str=str+'Liturginių laikotarpių tekstilė Lauko tyrimuose užrašyti įvairūs atsakymai į klausimą, kokių spalvų audiniai buvo tiesiami bažnyčioje per šventes. Daugiausia teigiama, kad bažnyčioje buvo baltos spalvos uždangalų, ir retai kas išskiria specialios spalvos tekstilę. Rytų Lietuvoje galime pastebėti šiek tiek besikeičiančių pateikėjų nuomonių. Pasakojama, kad per Verbas užrišdavo Jėzų mėlyna spalva.182 Velykoms tiko raudona tekstilė, gavėniai mėlyna.183 Prieš Velykas kryžių apvelka juodai.184 Kai adventas ar gavėnia žaliai. Tai atgaila.185 Vasarą klojo daugiausia baltus, o per gavėnią mėlynus ar žalius užtiesalus.186 Arba per adventą, gavėnią naudojo mėlynus, o vasarą žalius audeklus.187 Vakarų Lietuvoje, Tauragės rajone, per gavėnią tiko juoda, vasarą žalia tekstilė,188 Šiaulių rajone per gavėnią violetinė, tamsiai mėlyna.189 Šiaurės rytų Lietuvoje, Biržų rajone, per adventą, gavėnią buvo tiesiami mėlyni, per Marijos šventę, vasarą gelsvi, o kai kunigas mišias laiko balti audeklai.190 Mažojoje Lietuvoje, Šilutės rajone, užrašyta, kad balta ir juoda tekstilė tinka per Mirusiųjų šventes, Kalėdas, Velykas.191 Bažnyčioje naudotos baltos, žalios spalvų reikšmės ne visuomet sutampa su pateikėjų žinotomis spalvų reikšmėmis. Net margumui buvo teikiama savita reikšmė. Balys rašė, kad Joninių naktį, einant į Pašešupę kupoliauti, visi stengdavosi pasipuošti tautiniais drabužiais ir kuo margiau.192 Kretingsodės, Genčių ir kitų tos apylinkės kaimų bernai ir pusberniai Užgavėnių dieną [ ] apsisiaučia baltomis paklodėmis ar margomis gūniomis...193 Taigi spalvos buvo vienos iš daugelio papročių simbolių.'; str=str+' |
| ';
str=str+'Lietuvos Respublikos vėliavos spalvos Šių spalvų simbolikos aiškinimas buvo susijęs su vėliavos kūrėjų spalvoms teikiama reikšme. Kai Antanas Žmuidzinavičius kūrė atgimusiai Lietuvos valstybei vėliavą, inteligentija siūlė ieškoti tautinių spalvų liaudies kūryboje: audiniuose ir juostose. Jono Basanavičiaus, Antano Žmuidzinavičiaus ir Tado Daugirdo pasiūlyta raudona spalva buvo interpretuojama kaip saulės apšviesti žibantys debesys. Geltona, žalia, raudona buvo pasirinktos dėl to, kad raudona ir žalia dominuoja liaudies audiniuose, o geltona simbolizuoja aušrą. Vėliau priimtos vėliavos spalvos buvo įvardytos kaip krašto simboliai. Basanavičius aiškino, kad raudona spalva tai už tėvynę pralieto kraujo simbolis, žalia gyvybės simbolis, o geltona šio gyvenimo vaisių simbolis.206 Vėliau šią spalvų interpretaciją pateikė Vyšniauskaitė, pabrėždama, kad geltona tai gyvybės spalva: derlingi Lietuvos laukai, banguojantys rugių ir kviečių varpomis.207 Atsakyti į iškeltą klausimą galima tik alternatyviu klausimu: ar Lietuvos Respublikos vėliavos spalvos buvo paimtos iš audinių, ar lietuviškose lovatiesėse buvo įaustos Lietuvos Respublikos vėliavos spalvos?'; str=str+' |
| ';
str=str+'Raudonos spalvos simbolika Rytų Aukštaitijoje per vestuves, važiuojant jaunojo šaliai, piršlio alaus statinaitė būdavo gražiai papuošta, apjuosta stuomeniu ar rankšluosčiu ir raudona juosta arba nors raudona gija, kad būtų aišku, jog tai piršlio alus.155 Elżbietos Koweckos tyrinėjimuose minima, jog per vestuves svečiams dalijo raudonos spalvos juostas.156 Rytų Lietuvoje, pirmą kartą išginus, žiūrima, kuris avinukas ar kitas gyvulys šokinėja ganykloje. Jam riša po kaklu skambalėlį arba raudoną raištį, kad vilkai nepapjautų.157 Prisiminkime, kad kiaušinius dažydavo raudonai, nes manyta, jog ši spalva turi apsauginę ir paslaptingą galią. Tai labai senas paprotys žinoma, kad kiaušinius raudonai dažydavo ir Egipte bei Kinijoje. Manoma, jog šis reiškinys paplito iš Egipto.158 Raudona tai šventas Sekminių ženklas,159 aukos, meilės ir ugnies spalva.160 Greimo tyrinėjimais, Laima, kaip antropomorfinė būtybė, pranašauja gerus ir blogus metus, keisdama savo juostos spalvas.161 Šiuo atveju, jei vyrauja raudona spalva, reiškia bus blogi metai. Vadinasi, raudona spalva galėjo reikšti ir laimę, ir nelaimę. Tokios kategorijos išsiskiria ir šiuolaikinėje etninėje kultūroje. Lauko tyrimų duomenimis, raudonai suteikiamos naujos reikšmės. Rožinė linksmybė, seniau sakydavo meilė. Raudona kraujas. Raudona meilė ir skausmas.162'; str=str+' |
';
str=str+' ';
str=str+' |
| ';
str=str+'Audiniai: simboliai XIXXX a. audiniai dažniausiai buvo dvejopos prasmės simboliai. Tai aukos dievybei ir dovanos žmonėms. Jomis buvo išreiškiami tam tikri tarpusavio ryšiai. Pavyzdžiui, dovanojant audinį, buvo norima parodyti draugiškumą, pagarbą arba įprasminti pažintį ir pareikšti padėką, prašymą. Ilgainiui šie simboliai nyksta. Šiuolaikinė dovanojama tekstilė liko kaip senųjų papročių tąsa, kurioje ankstesnių reikšmių mažai paisoma.'; str=str+' |
| ';
str=str+'Gimtuvių ir krikštynų dovanos Rytų Aukštaitijoje bei Dzūkijoje motina pribuvėjai visuomet dovanodavo drobės stuomenį, medžiagos atraižą palaidinukei ar suknelei. Krikštamotė dovanodavo stuomenį krikštavaikiui, pribuvėjai.111 Taip galėjo būti išreiškiama padėka ir geri linkėjimai. Gal šiuose veiksmuose slypėjo ir kitokių reikšmių. Lauko tyrimuose užrašyta daugiau analogiškų pasakojimų iš Rytų Lietuvos.'; str=str+' |
| ';
str=str+'Dovanos draugams XX a. pirmojoje pusėje žmonės daugiau šventė vardadienius negu gimtadienius. Šiaurės vakarų Lietuvoje ir gimimo dienos proga dovanodavo staltiesę arba rankšluostį,112 XX a. viduryje Mažojoje Lietuvoje tekstilės dirbinius taip pat dovanodavo šv. Kalėdų bei Naujųjų metų proga.113 Apibendrinanti reiškinio socialinė pusė dovanojo tie, kurie turtingi.114'; str=str+' |
| ';
str=str+'Audiniai mirusiųjų pagerbimo papročiuose Audiniai galėjo būti aukos vėlėms, o gal ir vėlių globėjams? Rašytiniuose šaltiniuose yra minimas audinių aukojimas per Vėlines. Basanavičius apie tai rašė: Tą dieną žemaičiai turėję paprotį mirusius iš kapų in pirtį ir ant puotos kviestie, o kožnas kiek užprašė, tiek kėdžių statė ir tiek marškinių dėjo ant paskirtos vietos, stalus apstatę valgiais ir įvairiais gėralais: patys namon sugrįžę, per tris dienas gerdami vaišinosi, paskui vislab, kas buvo dėl vėlių parengta, jų kapus gėralais palaistę, ant kapinių palikdavę.115 Buračas atkreipė dėmesį į tai, kad Rytų Lietuvoje, Panevėžio apylinkėje, Visų Šventųjų vakarą žmonės, eidami į kapines, nešdavo vėlėms valgių bei baltą rankšluostį ir vandens galbūt vėlėms nusimazgoti116. Lauko tyrimų duomenimis, kapuose rišo rankšluostį prie kryžiaus, pagerbdami mirusį.117 Audiniai buvo skiriami ir laidotuvėms. XIX a.XX a. pradžioje šarvodavo ant drobulių. Vėliau daugelyje Lietuvos vietų po karstu tiesdavo lovatiesę. Lauko tyrimų duomenimis, audeklus dėjo pašarvotiesiems prie kojų.118 Per laidotuves ant langų užtiesdavo lovatieses, iš karsto šonų pakabindavo po rankšluostį.119 Nešėjams duodavo dovanų rankšluosčių.120 Dabartinės audėjos turi išsiaudusios specialių audeklų laidotuvėms.121'; str=str+' |
| ';
str=str+'Audinių vaidmuo, siekiant norų išsipildymo Žmonės manė, kad audiniai gali padėti išsipildyti jų norams. Apie XIX a. realijas prisimenama: Labai seniai, kai pati ėjo grikių rauti, senukė pasakojo, kad žiurstelį prie kryžiaus rišo.122 Bažnyčioje moterys kabindavo rankšluostį, prašydamos padėti išauginti vaiką.123 Gegužės mėnesį per kryžiavas dienas, kai eidavo melstis, Rytų Lietuvoje rankšluosčius rišdavo prie kryžiaus.124 Ilgainiui simbolinė veiksmų prasmė kito: rankšluosčius rišo prie kryžių per šv. Morkaus dieną, ir kryžiavas dienas, kad būtų gražiau.125 Taip pagerbdavo kryžių.126 Audinius aukojo bažnyčiai įvairiais tikslais. Vakarų Lietuvoje moterys pasakojo: Važiuos kunigas kalėdoti dovanos Dievo garbei.127 Dovanojo rankšluosčius.128 Kai žmogus numirdavo, jo karstą apdengdavo drobe, kuri po laidotuvių likdavo bažnyčiai.129 Rytų Lietuvoje per Žolines moterys drobes trivalaktes ir abrūsus dėjo prie altoriaus, norėdamos, kad geriau sektųsi.130'; str=str+' |
| ';
str=str+'Tekstilė-apsaugos priemonė Žmonės tekstile stengėsi apsisaugoti nuo nelaimių. Balys pateikė pasakojimą iš Pietvakarių Lietuvos, Vilkaviškio apskrities. Jame sakoma, kad Visų šventų ir Uždūšinės naktį susirenka į bažnyčią tos parapijos dūšios... Einant į bažnyčią jį kažkas pamokino, kad turi pasiimti du rietiniu audeklo ir dūšioms užpuolus turi juos joms mesti, kad jo nesudraskytų...131 Pietryčių Lietuvoje, Raitininkų kaime, tikėta, kad nuo maro ir choleros galima apsisaugoti ant trejų vartų užtiesus drobę, kurią per naktį moterys išaudė ant kryžkelės.132'; str=str+' |
| ';
str=str+'Audiniai žemdirbių šventėse Tekstilė kaip išpirka šeimininkės surišimo apeigą atliekančioms rovėjoms buvo naudojama baigus linarovį. Buračo duomenimis, kai rovėjos suriša linų raiščiu šeimininkės rankas, sakoma: Dievui dėkui, šiemet tvirti linai bus pavyko gražiai surišti mūsų šeimininkę Jei šeimininkė nori, kad linai būtų stiprūs ir iš jų išaustos drobės būtų tvirtos, tai iš to linų raiščio turi išsivaduoti aukseliu ar sidabrėliu, o jei ne aukseliu, sidabrėliu, tai nors baltos drobės stuomenėliu 133 Žinome, kad agrarinės visuomenės papročiuose, religijoje ir mitologijoje žmonių veiksmai tyrinėtojų glaudžiai sieti su chtoniškų ir dangiškų būtybių kultu. Todėl nuo seno išlikusius derlingumo įvaizdžius galime palyginti su Gimbutienės aiškinimu, kad Laima, Ragana ir Žemyna, mitinės būtybės, paveldėtos iš matricentrinės senosios Europos, duoda ir atima gyvybę.134 Žemyna juk vadinama Žeme Motina ir Mirusiųjų Motina, Teisingumo Deive ir Derlingumo bei Vaisingumo Deive.135 Dundulienė Žemynos atsiradimą siejo su žemdirbystės atsiradimu.136 Latvių folklore išliko mito apie dangiškas vestuves fragmentas. Vienoje iš jo rekonstrukcijos versijų, Viačeslavo Ivanovo ir Vladimiro Toporovo nuomone, lietuvių Aušra yra paverčiama chtonine būtybe Mare, Žemyna ar Laume.137 Greimas Žemyną glaudžiai siejo su namų dievais.138 Nors mokslininkų nuomonės apie dievų etimologiją ne visai sutampa, jie visi mano, kad derlingumo ir gyvastingumo prašantys ritualai reiškia šių dievų kultą.'; str=str+' |
';
str=str+' ';
str=str+' |
';
str=str+' ';
str=str+' |
';
str=str+' ';
str=str+' |
';
str=str+' ';
str=str+' |
';
str=str+' ';
str=str+' |
';
str=str+' ';
str=str+' |